Unikalių koklinių krosnių ir židinių restauravimas, atkūrimas kultūros paveldo objektuose
Apie Lietuvos interjeruose išlikusių XIX–XX a. I p. krosnių koklių meninio dekoro restauraciją dažniausiai kalba tik paveldo specialistai tai temai skirtuose susibūrimuose (pvz. Restauravimo tarybos posėdžiuose) arba galime rasti vieną kitą žinutę, dažniausiai, internetinėje spaudoje. Ši sritis menkai analizuojama mokslinėje spaudoje, o ir profesionalių interjero keramikos dekoro restauratorių Lietuvoje vienetai.
Reprezentaciniuose istoriniuose pastatuose bei rūmuose keramikos dekoratyvinių koklių krosnys ir židiniai yra vieni iš vertingų architektūros interjero paveldo objektų, atspindinčių laikmečio kultūrinę dvasią, formas, spalvą, ornamentų išraišką ir jų derinius. Krosnys ir židiniai atliko ne tik šildymo funkciją bet ir buvo turtingo bei puošnaus rūmų patalpų interjero dalis. Ir dėl šios priežasties jos visos yra registruotos kultūros vertybių registre ir yra saugotini kultūros paveldo objektai. Krosnys rūmuose yra ne mažiau svarbi ir nagrinėtina interjero meninio dekoro dalis kaip sieninė tapyba ar lipdyba. Kai kurios itin puošnios krosnys interjere suskamba kaip skulptūriniai meno kūriniai.
Pirmiausia, krosnys reprezentaciniuose istoriniuose pastatuose, ar jos būtų veikiančios, ar neveikiančios, yra restauruojamos kaip kultūros paveldo meninio interjero dekoro vertybės. Jų restauravimo metu paprastai sprendžiamas ir antras uždavinys, kuris nėra susijęs su kultūros paveldosauga – tai krosnių technologinės šildymo funkcijos atkūrimas.
Pagrindiniai privatūs ir visuomeninės paskirties kultūros paveldo objektai, kuriuose mano įmonė restauravo ir atkūrė interjero keramikos dekorą bei unikalias koklines krosnis ir židinius yra XIX a. pab. – XX a pr. Vilniaus senamiesčio bei Lietuvos dvarų pastatuose. Per 35 metus atkurta, restauruota bei naujai pastatyta daugiau kaip keli šimtai unikalių koklinių krosnių ir židinių. Daugiausia restauruota bei atkurta istorizmo laikotarpio interjero keramikos statinių, datuotų XIX a. pab. – XX a per., pasižymėjusių ypatingai aukštomis technologijomis, sudėtinga lipdybos technika, auksavimu, polichrominių glazūrų įvairove, atlikimo technikos meistriškumu.
Lietuvoje yra pastatyti įvairių Europos miestų manufaktūrose pagamintų koklių krosnys ir židiniai. Manufaktūros dirbo pagal savo individualius technologinius principus, todėl restauruojant ir atkuriant reikėjo ištirti ir perprasti įvairias keramikos atlikimo technologijas.
Krosnių, židinių meninis keramikos dekoras iki metodiško ir nuoseklaus restauravimo, atkūrimo ir atstatymo darbų vykdymo būna labai įvairios būklės. Vienas reikia tik nežymiai restauruoti, kitas – demontuoti ir iš pagrindų atstatyti, daugelį sunykusių koklių pakeisti naujais, pagamintais pagal autentiškus pavyzdžius. Dar kitas, itin sunykusias krosnis ar židinius reikia atkurti ištisomis dalimis. Neretai visą keramikos koklių dekorą bei visą krosnį ar židinį reikia atkurti iš duženų arba išlikusių pavienių elementų ir jų nuotraukų. Nuo detalės iki visumos sukuriamas meninio keramikos dekoro interjero statinys pasitelkiant profesines žinias ir sugebėjimus, kūrybiškumą kartu su meno istorijos žiniomis, keramikos medžiagos, lipdybos technikos, glazūros, degimo ir kitas specifines žinias bei ilgametės darbo praktikos metu sukauptą informaciją.
Kaip atliekami restauravimo darbai:
Metodiškas ir nuoseklus krosnių, židinių restauravimo, atkūrimo darbų vykdymas kultūros paveldo objektuose:
1. Surenkama ikonografinė medžiaga apie restauruojamas, atstatomas krosnis bei židinius. Nufotografuojamos krosnys bei židiniai prieš pradedant restauravimo darbus, taip pat nufotografuojamos jų labiausiai defektuotos vietos atskirai.
2. Surašomas išsamus defektinės būklės aktas;
3. Remiantis, natūros tyrimais, defektiniais aktais ir užduotimis, parengiamos krosnių bei židinių restauravimo, atstatymo darbų programos ir metodikos, židinių bei krosnių naujų elementų bei trūkstamų fragmentų eskiziniai projektai. Remiantis restauruojamų krosnių ar židinių patalpoms, taikomomis higienos normomis ir priešgaisrinės saugos reikalavimais, nusprendžiama ar bus atkuriama restauruojamų – atstatomų krosnių bei židinių pirminė šildymo funkcija. Darbų programos ir metodikos sudaromos atsižvelgiant į krosnių bei židinių atlikimo autentišką technologinę specifiką ir medžiagas, sužalojimų ir netekčių priežastis bei pobūdį. Programose nurodomos bendros restauruojamos apimtys, defektų rūšys, defektų vietos ir apimtys atskirai.
Kartu nustatoma technologinių darbų eilė, šiems darbams reikalingų medžiagų specifikacija ir kiekiai bei orientacinis šių darbų atlikimo laikas. Darbų programos ir metodikos pateikiamos Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Restauravimo tarybai svarstyti ir tvirtinti.
4. Remiantis ikonografine medžiaga ir išlikusių krosnių bei židinių detalių bei jų mūro dalių matmenimis, nesamų bei visiškai sunykusių autentiškų krosnių bei židinių dekoro detalių atkūrimui nustatomi krosnių bei židinių išmatavimai. Priklausomai nuo restauruojamų, atkuriamų krosnių ir židinių konstrukcijų stovio, konstrukcijos suardymo laipsnio, nusprendžiama kokia apimtimi (iš dalies, ar visiškai iki pat pamatų) bus demontuojamos restauruojamų krosnių bei židinių konstrukcijos.
5. Demontuotų išlikusių autentiškų detalių ir koklių dekoratyvinės pusės švariai išvalomos, nepažeidžiant autentiškų koklių bei detalių paviršiaus. Taip pat išvalomos autentiškų detalių ir koklių rišimo pusės nuo ankstesnės rišamosios medžiagos ir nešvarumų.
6. Atstatomos bei restauruojamos išlikusių autentiškų detalių ir koklių nuskeltos netekčių vietos, dekoro elementai, užtaisomi įskilimai.
7. Atkuriami, pagaminami nesami ar sunykę krosnių ir židinių dekoratyviniai kokliai bei dekoratyvinės detalės pagal analogus ir išlikusias pavienes autentiškas detales, remiantis ikonografine medžiaga.
8. Atliekami restauruojamų atstatomų krosnių ir židinių atkūrimo, sumontavimo darbai iš naujai pagamintų ir restauruotų autentiškų koklių bei detalių bendradarbiaujant su krosnių mūrijimo meistrais, turinčiais didelę darbo praktiką šioje srityje. Krosnys bei židiniai atstatomi nekeičiant išmatavimų ir proporcijų, nustatytų remiantis ikonografine medžiaga ir analogais.
9. Užglaistomos siūlės tarp koklių ir detalių. Glaistant, naudojama glaisto spalva turi būti labai artima koklių glazūros spalvai. Siūlės glaistomos naudojant elastingą medžiagą.
10. Krosnių, židinių pakuroms dažnai atkuriamos metalo dekoratyvinės pakuros detalės, kalviško darbo ar lietos ornamentinio dekoro durelės, įdėklai, uždangos. Neišlikus autentiškoms detalėms, metalo dekoras priderinamas prie restauruojamos krosnies – židinio ar atviros pakuros židinio dekoro ir stilistikos. Atliekamas eskizas, projektas, medžiagoje įgyvendinama pasitelkus metalo specialistus. Atviros pakuros židinių angoms gali būti naudojamos autorinio darbo keramikos ornamentinio ažūro uždangos, priderintos prie židinio stilistikos.
11. Visi restauravimo darbai atliekami laikantis parengtų ir patvirtintų metodikų. Darbų eiga ir technologiniai niuansai užfiksuojami Restauravimo programoje. Sunkiausias restauratoriaus uždavinys yra atkurti krosnių bei židinių trūkstamą koklių meninį dekorą taip, kad jis būtų kuo artimesnis autentiškam dekorui. Tai apima ir sudėtingą dekoratyvinių koklių bei detalių glazūros atkūrimą (glazūra savo spalva turi būti kiek įmanoma artimesnė autentiškos glazūros spalvai).
12. Terakotos (t.y. vieną kartą degtas gaminys iš molio) tonavimas ir konservavimas:
- pašalinamos druskos nuo terakotos paviršiaus, atsiradusios atstatymo metu naudojant rišančiąsias medžiagas;
- terakotos paviršius tonuojamas natūraliomis medžiagomis, kurios pagyvina natūralų molio atspalvį bei išryškina reljefą;
- terakotos dekoratyvinis paviršius konservuojamas tam, kad terakotos paviršius ilgam išliektų vizualiai estetiškas, atsparus atmosferos dulkėms, nešvarumams.
Terakotos padengimui naudojamų medžiagų sudėtis, subtilus dengimo atlikimo būdas ir šio darbo atlikimo įgūdis yra per ilgametę darbo patirtį susiformavusi meistrystė.
Restauravimo, atkūrimo darbų procesas yra kompleksiškas tuo, kad apima ne tik viešai pasiekiamos ikonografinės medžiagos panaudojimą, bet ir per ilgametę darbo patirtį sukaupto asmeninio profesinio archyvo medžiagos panaudojimą. Darbų proceso metu yra naudojamos ne tik tradicinės keramikos restauracijos, gamybos bei montavimo technologijos, bet ir netradiciniai technologiniai būdai atrasti per asmeninę įvairių paveldo objektų restauravimo darbo praktiką bei išugdyti šio specifinio darbo įgūdžiai.