Navigacija

Pradžia Klasikinės krosnys ir židiniai

Dabar lankosi

Mes turime 78 svečius online
Klasikinės krosnys ir židiniai Spausdinti El. paštas

Dekoratyvinių XIX –XX a. pr. židinių ir krosnių įvairovė ir stilistiniai ypatumai Lietuvoje bei jų restauravimas

Keramikos dekoratyvinių koklių krosnys ir židiniai yra vieni iš vertingų architektūros interjero paveldo objektų, atspindinčių laikmečio kultūrinę dvasią, formas, spalvą, ornamentų išraišką ir jų derinius.

Išlikę XIV – XVIII a. kokliai tyrinėtojų yra aptikti tik archeologiniuose radiniuose ir saugomi muziejuose ar privačiose kolekcijose. Kartais tokių pavienių koklių pasitaiko įmontuotų vėlyvesnio laikotarpio ir naujai permūrytose krosnyse ar židiniuose, jau pakeitusiose savo dekoro stilistiką.

Iki šių laikų išlikę senovės meistrų kurtos krosnys ir židiniai daugiausia yra pastatyti istorizmo laikais–XIX a. ir XX a. pirmoje pusėje. Židiniai ir krosnys funkcionavo kaip pastato vidaus dekoro ir kaip pastato vidaus konstrukcinės dalys. Tiesa, jų konstrukcijos gerokai suirusios – daugiausia tai priklausė nuo to, kaip ir kokiu kuru šie objektai buvo kūrenami. Daugelis krosnių Vilniaus senamiestyje buvo apgadintos XX a. viduryje ir vėliau jas kūrenant anglimi arba perkaitinus beržinėmis malkomis.

Perkaitinus krosnį, esant dideliam nuo karščio plėtimosi koeficientui, pasislenka ir yra vidinis plytų mūras, kokliai sutrūkinėja, tarp jų padidėja tarpai. Dėl to iš išorės atrodo, kad krosnies priekinė dalis, ypač aplink pakurą, yra lyg ir išsipūtusi. Todėl, norint visiškai atstatyti tokias krosnis bei krosnis -židinius, būtina senuosius statinius demontuoti ir perstatyti, naujai atkuriant senovinę kanalų konstrukciją. Krosnies -židinio demontavimo metu išimtų koklių paviršiai valomi cheminiu ir mechaniniu būdu; taip pašalinama per ilgą laiką atsiradę apnašų bei vėlyvesnių uždažymų sluoksniai. Krosnis uždažydavo neišmoningi vėlyvesnio laikotarpio savininkai. Suskilę kokliai klijuojami, restauruojami, parenkamos glazūros ir įvairiais dengimo būdais glazūruojamos atstatytos koklių dalys. Tai atliekama šaltuoju būdu. Terakotos kokliai tonuojami, naudojant moliui artimas medžiagas, degto molio pigmentus. Vėliau paviršius konservuojamas –dažniausiai vaško tirpalu, pagamintu specialiai degto molio paviršiui tonuoti. Krosnys neretai po kartą ar daugiau jau buvo perstatytos, todėl ne visada visi krosnių kokliai būna autentiški. Kai kurie kokliai pakeisti kitokiais, kai kurie yra stipriai sutrūkinėję ir apskilinėję, būna, kad krosnyse kai kurių neatsikartojančių dekoro elementų (pavyzdžiui, karūnos) iš viso nėra. Tuomet šie elementai gaminami iš naujo – pagal analogus lipdoma matrica, skaičiuojamas molio traukimosi koeficientas, parenkama tinkama molio masė, gaminamos gipsinės formos, formuojami, retušuojami kokliai ar keraminės dekoro detalės, jos išdegamos. Jei trūksta glazūruotų elementų – atliekami glazūros bandymai, po to keraminės detalės glazūruojamos, degamos.

Praktikoje restauruojant krosnis ir židinius, susiduriama su užsakovų dviejų tipų reikalavimais. Vieni užsakovai pageidauja restauruoti krosnis ir židinius visiška i, t.y. atstatyti vidinę konstrukciją, kad ji veiktų, ir visiškai restauruoti krosnių bei židinių koklių dekorą. Kitiems užsakovams(dažnai taip būna Vilniaus senamiestyje esančiuose visuomeniniuose objektuose) reikia, kad krosnys ar židiniai būtų nekūrenami ir atliktų tik interjero puošybos, kultūros paveldo demonstravimo funkciją, o senos pastatų sienose esančių dūmtraukių angos panaudojamos ventiliaciniams kanalams – šis reikalavimas paprastai būna nulemtas galiojančių priešgaisrinės saugos reikalavimų.

Paminėsiu keletą objektų Vilniuje, kuriuos teko restauruoti neatstatant jų šildymo funkcijos – tai keletas krosnių, esančių AB „Vilniaus banko” pastate Jogailos gatvėje, Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje Trakų gatvėje, Kultūros ministerijos pastate, esančiame Jono Basanavičiaus gatvėje, Lietuvių kalbos ir literatūros instituto patalpose Antakalnio gatvėje.

XIX a. - XX a. pradžioje (istorizmo laikai) Vilniuje, dabartinėje Žalgirio gatvėje, veikė keramikos koklių fabrikėlis, gaminęs krosnių koklius su įvairiais geometrinių ir augalinių motyvų ornamentais, puošnaus dekoro karūnas, įvairių raštų karnizus. Čia gaminami kokliai dažnai būdavo terakotiniai – vieno degimo. Tokios gausiu ornamentu dekoruotos terakotinės detalės – karūnos, karnizai, kartušai – krosnies centre buvo derinamos su glazūruotais baltais lygaus plokščio išorinio paviršiaus kokliais, degtais redukcijos degimo būdu. Tokio tipo krosnių Vilniaus senamiestyje gausu. Šių koklių vidinėje kaklelio pusėje yra įspaustas lenkiškas užrašas Wilno. Dažnai dekoratyvinės karūnos, kartušas ar karnizai kartojasi, o skirtingų krosnių dekoro raštai buvo įvairiai derinami.

Taip pat minėtinas Jašiūnų keramikos fabrikėlis, XIX a. pabaigoje gaminęs įvairių ornamentų ir formų glazūruotus ir terakotos koklius bei dekoratyvines puošybos detales: kartušus, kolonas ir kapitelius, įvairių rūšių karnizus, skirtus krosnių ir židinių statybai. Lietuvos (ir konkrečiai – Vilniaus) dvaruose galima pamatyti krosnių ir židinių, pastatytų iš koklių, pagamintų kitose šalyse. Koklių antspaudai nurodo, pavyzdžiui, Rygos fabrikėlio savininko pavardę, kai kurie kokliai gaminti ir atvežti iš Lenkijos, Vokietijos, Prancūzijos.

XIX a. antroje pusėje – XX a. pradžioje statytos krosnys bei krosnys - židiniai dažniausiai yra istorizmo stiliaus su akcentuotomis puošniomis karūnomis ir masyviu karnizu statinio centrinėje dalyje arba žemiau pakuros durelių. Šiam laikmečiui charakteringi ampyro stiliaus elementai (tokio tipo pavyzdys yra trys restauruoti židiniai Lietuvos Respublikos Prezidentūroje). Baroko stiliaus elementų turinčio restauruoto židinio pavyzdys yra „Vilniaus banko“ patalpose, esančiose adresu Jogailos 10, Vilniuje. Reljefinio ornamento kokliams būdingi augaliniai, geometriniai motyvai. Kartais krosnies kartušo ar karūnos dekore vaizduojamas žmogaus portretas ar angelo figūra, medžioklės siužetai. Charakteringas tokių krosnių pavyzdys yra trys restauruotos krosnys, esančios Vilniaus Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos patalpose.

XIX a. antroje pusėje iš Prancūzijos meistrų pagamintų koklių buvo pastatyti židiniai Biržuvėnų dvare, Telšių rajone (tiesa, per gaisrą 2004 metų gruodį stipriai nukentėję). Šie židiniai yra su reljefiniais portretais, angelų figūromis, augaliniais ornamentais. Dvi krosnys ir du židiniai pastatyti iš unikalių koklių su heraldikos motyvais, kurių pagaminimo datos 1759 ir 1767 metai. Šie kokliai buvo pagaminti Lietuvoje. Koklių reljefiniame motyve pavaizduoti Gorskių giminės herbai, glazūruoti žalia glazūra. Pačios krosnys ir židiniai nėra autentiškos, laikui bėgant jos buvo perstatytos. Secesijos stiliaus charakteringų augalinių ornamentų gausu Vilniaus senamiesčio krosnių ir židinių puošyboje. Paminėtinas dabartiniame Lietuvių literatūros ir tautosakos institute (buvę Vileišių rūmai), Vilniuje, esantis židinys. Jis glazūruotas polichromine transparantine glazūra bei papuoštas secesijos stiliaus ornamentais. Tokio pat stiliaus krosnys ir židiniai yra Gelgaudiškio dvare Šakių rajone.

Krosnys ar židiniai dažnai buvo statomi iš baltų redukcijos būdu degtų koklių. Dėl šio degimo būdo balta emalė įgaudavo įvairių spalvų atspalvius. Šie kokliai buvo derinami su vieno degimo terakotinėmis karūnomis, karnizais, kartušu, kurie labai puošnūs savo reljefiniais ornamentais. Tokie terakotos gaminiai degimui buvo paruošiami molio paviršių dengiant spalvotais engobais ir pigmentais. Taip paruošti jie įgaudavo žemės spalvų pastelinį atspalvį. Terakotos paviršius dažnai buvo konservuojamas vašku. Šiandien retai kur galima pamatyti autentiškų tokiu technologiniu būdu pagamintų koklių ir iš jų pastatytų krosnių ar židinių (vienas iš tokių pavyzdžių yra krosnys Plinkšių dvare, Mažeikių rajone), nes laikui bėgant vienąkart degtas ir nepadengtas glazūra paviršius nuo įvairių pokyčių greičiau apirdavo. Todėl šeimininkai terakotą uždažydavo įvairiausiais dažais, tai priklausydavo tik nuo jų supratimo ir skonio.

Spalvotų glazūrų kokliams dažniausiai buvo naudojamos transparantinės, turinčios švino, glazūros, kurioms būdingos rudos, žalios bei gelsvos spalvos. Koklių gamyboje buvo naudojamos ir polichrominės emalės – tokios krosnys ypač turtingos reljefiniais ornamentais ir įvairių spalvų glazūromis. Yra restauruotas tokio tipo koklių, pagamintų Vokietijoje, židinys, esantis Danijos ambasadoje, Vilniuje, krosnis ir židinys Vilniaus gatvėje Nr. 31, Vilniuje bei paminėtini ypač puošnūs židiniai Vilniuje esančiame Rašytojų sąjungos pastate.

Šiais laikais restauruojant krosnis ir židinius tenka prisiderinti prie užsakovo reikalavimų ir restauravimui skiriamų lėšų. Viešose patalpose dėl priešgaisrinės saugos įstatymų apribojimų restauruojama tik krosnių ir židinių dekoratyvinė dalis – kokliai. Privačiose patalpose savininkų prašymu dažnai krosnys yra perstatomos į židinius, vietoje krosnies pakuros detalių sumūrijant židinio kamerą. Šiuo atveju, krosnį demontavus ir iš naujo perstačius, galima pilnai restauruoti ir atgaminti laiko paveiktus defektuotus koklius.

Vienas iš tokių objektų pavyzdžių yra prieš penketą metų Šešuolėlių dvare (Širvintų rajonas) perstatytos ir restauruotos 7 krosnys ir 3 židiniai. Šiandien šis dvaras yra apšildomas atstatytomis krosnimis.

Šios krosnys – tai XIX a. istorizmo stiliaus pavyzdžiai. Penkios krosnys statytos iš lygios plokštumos koklių, glazūruotų balta emale ir išdegtų redukcijos degimo būdu. Dvi krosnys gana paprastos, apatinę platesnę krosnies dalį nuo viršutinės skiria lenkto profilio karnizas, viršutinė dalis užbaigta masyviu taip pat lenkto profilio karnizu. Šios krosnys dabar yra perstatytos į krosnis-židinius su didelėmis pakuros durelėmis iš karščiui atsparaus stiklo. Viena iš šių krosnių pastatyta su sienute iš baltos glazūros lygios plokštumos koklių su terakotos kampinėmis, karnizo ir karūnos su augalinio ornamento detalėmis; kokliai šildo gretimą patalpą. Kitos keturios krosnys panašios: jos yra su masyviais, augaliniu ornamentu gausiai puoštais kampiniais kokliais, turinčios masyvią karūną, papuoštą sudėtingais augaliniais ornamentais, karūnos viršuje akcentuota detalė – moters galvutė. Viena iš šių krosnių perstatyta į židinį, kitos terakota restauruota, tonuota, naudojant degto molio pigmentų ir suodžių mišinio technologiją bei konservuota vašku, atkuriant autentišką vaizdą, išgautą vieno degimo molį dengiant tamsiai pilkšvos ir rudos spalvos engobu ir po degimo gaminį vaškuojant. Toks tonavimo būdas išreiškia pasendinto paviršiaus vaizdą. Viena turtingesnio, įdomesnio dekoro krosnis pastatyta iš žalios transparantinės glazūros koklių. Koklio plokštuma suskaidyta į keturias vienodas dalis, o kiekviena iš jų turi apskritimo formos įgilinimą ir primena gotikos stiliaus įgilintus dubens formos koklius. Kampinių koklių dekore nulipdytos mažos dekoratyvinės kolonos. Reljefinis karnizų ir karūnos ornamentas yra geometrinis - augalinis.

Pirmo aukšto hole yra židinys, kuris anksčiau meistrų buvo ne kartą perstatytas, sumūrijant jį iš įvairiausių skirtingo gamybos laiko ir stiliaus koklių. Vykdant dvaro restauravimo darbus, jis buvo perstatytas. Iš išsaugotų buvusių koklių restauruotas klasicizmo stiliaus kartušas, vaizduojantis moters figūrą. Dabar židinys pastatytas iš žalios spalvos graikiško marmuro ir naujai pagamintų koklių, glazūruotų žalia transparantine glazūra, kuri yra analogiška šio dvaro autentiškų koklių glazūrai. Apatinę masyvesnių proporcijų židinio dalį puošia keramikos kampinės kolonos su korintinio stiliaus kapiteliais, kurie yra būdingi XIX a.–XX a. pradžios istorizmo laikotarpio architektūrai.

Krosnių ir židinių restauravimas – sudėtingas ir kruopštaus darbo, technologijos žinių reikalaujantis kūrybos procesas. Tai sudėtinė ir labai aktuali kultūros paveldo išsaugojimo, prikėlimo naujam gyvenimui dalis.



Aukščiausios kategorijos keramikos restauratorė, dailininkė Aelita Bielinytė